Warning: Illegal string offset 'html' in /mounted-storage/home161/sub006/sc17048-YJSJ/www/forum/cache/skin_cache/cacheid_1/skin_topic.php on line 926

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /mounted-storage/home161/sub006/sc17048-YJSJ/www/forum/cache/skin_cache/cacheid_1/skin_topic.php:926) in /mounted-storage/home161/sub006/sc17048-YJSJ/www/forum/admin/sources/classes/output/formats/html/htmlOutput.php on line 114

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /mounted-storage/home161/sub006/sc17048-YJSJ/www/forum/cache/skin_cache/cacheid_1/skin_topic.php:926) in /mounted-storage/home161/sub006/sc17048-YJSJ/www/forum/admin/sources/classes/output/formats/html/htmlOutput.php on line 127

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /mounted-storage/home161/sub006/sc17048-YJSJ/www/forum/cache/skin_cache/cacheid_1/skin_topic.php:926) in /mounted-storage/home161/sub006/sc17048-YJSJ/www/forum/admin/sources/classes/output/formats/html/htmlOutput.php on line 136

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /mounted-storage/home161/sub006/sc17048-YJSJ/www/forum/cache/skin_cache/cacheid_1/skin_topic.php:926) in /mounted-storage/home161/sub006/sc17048-YJSJ/www/forum/admin/sources/classes/output/formats/html/htmlOutput.php on line 137

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /mounted-storage/home161/sub006/sc17048-YJSJ/www/forum/cache/skin_cache/cacheid_1/skin_topic.php:926) in /mounted-storage/home161/sub006/sc17048-YJSJ/www/forum/admin/sources/classes/output/formats/html/htmlOutput.php on line 141
Il senso della "Lituanità" - ItaLietuva Forum

Peršokti prie turinio


Il senso della "Lituanità"


8 atsakymai šioje temoje

#1 Fenix III

    Amateur

  • Liguria
  • 118 Pranešimai
  • City:Genova
  • Province:Genova (Liguria)
  • Gender:Male
  • Language:

Parašė 23 rugsėjo 2011 - 01:54

“Baik šaukti! Tai mamos nesugražins...turi žinoti, kad žodžiai trumpai gyvena, jei ištariami neapgalvotai ir per stipriai pabrėžiant. Mama dabar negali grįžti, bet tu gali ją priimti savo viduje, savo mintyse, savo miege, lyg ji būtų su tavim. Tuo tarpu pasiklausyk senelio pasakos.”

“Seneli, bet tu man visada tą pačią pasaką pasakoji!”
“Tai tiesa, bet tu visada užmiegi prieš man ją baigiant, negi tau neįdomu?”
“Taip, bet tu labai lėtai pasakoji.”
“Tiesa, bet tik senstant supranti kantrybės svarbą į viską žiūrėdamas ramesnėmis akimis. Matai, tu esi greita, bet paskui greitai nuvargsti, aš priešingai - nenuvargstu ir galiu suprasti pasaką “.
“Gerai, tada papasakok man pasaką! ”

“Vieną kartą gyveno princesė vardu Rama Krishna. Ji buvo garsi dėl savo grožio ir harmonijos, kurią sugebėjo kurti tarp žmonių, esančių arti jos. Siekė aukštų humanitarinius ir altruizmo idealų, gyveno dėl grožio ir tuo atskleidė visus žmogaus ekspansyvaus iš išorės ir uždaro viduje prieštaravimus, bet nepaisant visko ji turėjo daug pretendentų. Gyveno su savo tėvu, Caldeos ir Assuros karaliumi, vardu Epresos didelėje pilyje ant Anatolijos kalvų, iš kurios valdė Smirnės miestą. Epresos buvo garsus dėl palankumo savo tautai ir dėl meilės, kuriuos rodydavo taip dažnai, kad Rama Khrisna beveik pavydėdavo. Ne tik dėl savo kantrybės ir išminties jis buvo vertinamas daugelio dvasininkų, į kuriuos dažnai kreipdavosi, kad sužinotų, ar žvaigždės bus palankios jo mūšiams, kaip atsitiko per karą prieš Toimman, Susianos karalių, kai jis nedrįso kovoti tris dienas, nepaisant to, jog priešo armija buvo mažesnė, dėl to, kad buvo įvykęs saulės užtemimas, kurį dvasininkai buvo išaiškinę kaip nepalankų ženklą.
Būtent dėl jo malonaus būdo ir dėl meilės savo tautai, jo piliai buvo be apsaugos. Ši pilis turėjo tik vienintelius didelius vartus, bet jos ypatybė buvo ta, kad ten nebuvo jokių durų, bet kas galėdavo įeiti ir kalbėtis su karaliumi. Taigi daug laiko Rama Krishna gyveno tyliai savo meile savo tėvaui, ir apie jį galvodavo kiekvieną kartą, kai koks nors raitelis atvykdavo prašyti jos rankos, bet ji jautėsi dar per jauna, o gal nei vienas iš jų jai neatrodė kaip jos tėvas. Prie pilies atvykdavo raiteliai iš visos Tracios, iš Cicladų ir taip pat iš Argolidės pasiūlyti jai gražiausius savo šalies dalykus ir Epresos visada priimdavo su muzika ir su didžiuliais pokyliais jų nuovargį ir užsispyrimą, leisdamas kai kuriems raiteliams ar princams pasilikti prie karališkos palydos ir Ramos Krisnhos kambaryje. Vieną dieną, Epresos, suvokdamas apie magiją, kurią sugebėjo dovanoti pasauliui, nusprendė, kad turėtų pasistumti dar toliau, užkariaudamas kitas tautas, kad išplėstų savo beveik gydančią galią. Per kelias dienas sutelkė visą savo kariuomenę, atrasdamas joje tikrą ištikimą draugę, po to kreipdamasis į savo verkiančią dukterį, sakė nesirūpinti, nes jis greitai grįš.
Paskui jis ilgai laikė ją apkabinęs ir davė jai labai gražų žiedą su safyru, su kuriuo jai pažadėjo amžiną meilę. Vedamas troškimo ir ambicijų įgyvendinti savo sumanymą, išvyko iš centrinės Anatolijos palei Menderes upę iki Tauro kranto, palikdamas dabar jau pilnametę savo dukterį ištikimų kunigų rankose. Per magiską skrydį link naujų žemių, kuriose norėjo palikti savo gero ir nesavanaudiško užkariautojo džiaugsmą, nežinodamas apie savo ribas ir kantrybę, dėl kurių tapo įžymus ir gerbiamas, jis taip prisiartino prie saulės, kad karštis ištirpdė vašką, kuris jungė jo sparnus, ir jis nukrito pliaže prie Eroin miesto.
Jo patikimoji kariuomenė net neturėjo laiko paimti jo lavono, kuris buvo prarytas godžios jūros, taip išlikusieji po mūšio grižo į Smirnę pranešti princesei apie nelaimę. Kai Rama Krishna išklausė tai, ji nukrito ant žemės, kaip krenta miręs kūnas. Naujo ryto saulė neturėjo laiko šypsenoms ir keistas saulėtekis galutinai sugniuždė princesę, kad ji užsidarė savo kambaryje, palikdama visus sprendimus dvasininkams.
Po kelių dienų susirūpinimas jos sveikata pasklido tarp visų dvariškių, vėliau - visuose karalystės kraštuose. Rūmų damos ir dvasininkai nerado nieko jei ne uždarytas duris atsakymo į savo klausimus, jokio prašymo, nieko, nors praėjo savaitė. Jos dienos ėjo lėtai tarp ašarų dėl meilės gyvenes tyloje ir naujai atsiradusios neapykantos, kuri lėtai paėmė viršų prieš jos trapią sąžinę. Toks pamaldus tėvo garbinimas virto giliu įniršiu ir nesibaigiančiais egzistensiniais klausimais, kurie kaip aidas atšokdavo nuo sienų nerasdami jokio atsakymo. Supratimas apie tėvo naivumą, išpūstą jo perfekcionizmą, didžiulį norą atitikti ribas pavirto cinizmu, taip kad ji čiupo tėvo padovanotą žiedą ir išmetė pro langą. Skausmas kaip sunki mantija užgulė ją be jokio gailečio ir greitai badas pavirto jos dienų palydovų . Kaip žemė atrodo pagrobti saulę temstant, taip jos graži šviesa pradėjo nykti už nuraminančių sienų, iš kur ji buvo įsitikinusi, kad niekas jos šviesą neišneš.
Po dviejų savaičių ji prisistatė priešais dvasininkus, kurių paprašė pastatyti didelius vartus, kad uždarytų įėjimą į pilį ir išlaikytų palydos saugumas nuo galimų grėsmių, kurios po tėvo mirties gali atsirasti. Kol buvo statomi vartai, žmonės tarp savęs klausinėjo, kas galėtų pakeisti karalių Epresos, ir ar viskas gali būti kaip anksčiau. Žmonės pradėjo jausti, kad princesė mažiau atsižvelgia į juos, nes ji nei vieno miestiečio nebeįleido į pilį pasikalbėti. Rama Krisnha pradėjo kelti susirūpinimą ir dvasininkams, kuriems nebedavė jokio įpareigojimo, bet šitaip užvaldyta skausmo nebesidomėjo tuo, kas prieš atkreipdavo visą jo dėmesį.
Tauta sukilo: iš pradžių tolimiausios grafystės, paskui - didžiausi miestai buvo atiduoti liepsnoms, tik Smirnėje, karališkos kariuomenės būstinėje, mokėta palaikyti įstatymus, vis dėlto problema buvo labai rimta ir kunigai pabandė ją įtikinti skubiai veikti. Ramai Krisnhai nebebuvo svarbi tėvo sukurta imperija, taip užuot reagavusi ji išvijo dvasininkus ir visus tuos, kurie galvojo kitaip negu ji. Ji liko tik su dešimtimi tarnų ir patarėjų, palikdama viską laiko kvėpavimui badmečiu. Diena po dienos augo kariuomenės susirūpinimas, nes ji buvo palikta be vadovavimo. Vienas po vieno miestai griuvo dėl minios, įžeistos princesės abejingumo, smūgių ir dėl užgrobti Assur ir Caldea karalystės atvykusių iš toli legionų, kad šitaip galėtų vesti gražiąją ir garsiąją princesę. Smirne krito paskutinė ir maži kariuomenės ištikimos princesei likučiai, prašė prieglaudos pilies viduje kaip paklusnūs tarnai.
Rama Krisnha, abejinga tam reikalui, rado šviesos spindulį tarp savo tamsių minčių, ir, įtikinta savo patarėjų, sutiko su idėja turėti kariuomenę, net įsteigė vieną dalį iš to, ką jos tėvas šlovingai pastatė. Įsiutinti žmonės greitai paliko vietą naujai ateinančiųjų smurtui kurie su akivaizdžiu reikalavimu, manė, kad būtina žmones, jų naujuosius tarnus ir princesę padaryti engiamaisiais. Trojos karas, nors ir paliko gilią žymę Tracios ir vakarų Anatolios tautų sąmonėje, atrodė kaip paprastas praeities pasakojimas.Užkariavę miestus atitinkami legionų princai nuvyko link pilies paprašyti rankos tos, kurios šlovė buvo pasklidusi žymiai toliau už karaliaus Epresos valdų. Atvykę į pilį jai rodydavo gražiausius dalykus, kuriuos galėdavo pasiūlyti,bet Rama Krisnha nieko nenorėjo žinoti apie jų puikius pasiūlymus. Jos širdis buvo suakmenėjusi nuo laiko, ir viduje ji šypsodavosi dėl savo nesugriaunamos taikos. Dėl to daug princų įsitikino, kad jų mėginimai bergždi ir grįždavo į savo naujai užkariautus miestus. Praėjo daug metų ir laukai aplink pilį užžėlė mišku, o pilies sienos piktžolėmis.
Dabar sienos traukdavo keliautojus ir raitelius, veikiamus smalsumo sužinoti, ar ši pilis dar gyvenama ir ar princesė dar gyva. Visoje karalystėje sklido vis daugiau gandų, kad Rama Krisnha nebegyva ir kad pilis yra negyvenama, taigi galėjo ateiti momentas, kai kas nors pilį pasisavins. Tylai daug raitelių ir keliautojų sugrįžo į pilį norėdami patvirtinti savo abejones. Princesė buvo gyva kaip ir jos dvaras, bet neturėjo jokio susidomėjimo sugrįžti į pasaulį, tą pasaulį, kuriuo daug metų ji su savo tėvu laimingai rūpinosi. Ilgą laiką pilis buvo daugybės ambicijų šešėlyje, bet kai sužinota, kad princesė gyva, iš miestų pasirodė prie pilies princai, reikalaudami, kad būtų karalienė, bet ir šį kartą ji juos ciniškai išvijo, grasindama kad, jei bandytų įeiti, ji būtų atsidavusi mirčiai nuo savo pačios rankų. Praėjo keletas mėnesių ir ponų reikalavimai ir bauginimai sukėlė tokį dvaro ir karių susirūpinimą, kad Rama Krisnha, kuri buvo įsitikinusi dėl visų saugumo, turėjo veikti ir greitai rasti išeitį karui išvengti. Ji sušaukė visus savo pretendentus ir jiems pasakė, kad bus žmona to, kuris sugrąžins tėvo kūną, pavogdamas jį iš Poseidono, jūrų Dievo.
Tas, kuris nori tapti Assuros ir Caldeos karaliumi, turi įrodyti esąs vertas mano tėvo ir gauti septynių išminčių apyrankę -galios simbolį, kurią mano tėvas dėvėdavo ant kairės rankos, ir kuri dingo Poseidono jūros smėlyje – pasakė rama Krisnha.
Toks triukas atnešė ramybę piliai ilgam laikui, nes niekas sugebėjo rasti jos tėvo. Tuo pačiu metu miškas glaudžiau apsupo pilį, suteikdamas paslaptingumo ir melancholijos. Daugybė tų narsių raitelių krito iš alkio, dėl nuovargio ir dėl apiplėšimų, bet keletas atlaikiusiųjų žiaurų Poseidono pyktį sugrįžo į tėvynę. Pilį supo giria. Giria, kuri vis labiau plėtėsi, o pilį slėpė vis gūdžiau, pačią vietovę paversdama paslaptinga ir nepereinama. Tačiau gyvieji raiteliai nepasidavė ir tikėjo, kad, jeigu ne gerais, tai blogais būdais, paims princesę. Taigi, jie padegė girią. Ramos Krisnhos kariuomenė buvo informuota, kad netrukus turėsiantys ginti vienintelį kelio įvažiavimą. Susidūrimas buvo sunkus: vartai lūžo perpus; bet likimas norėjo, kad pilis išliktų kaip ir princesė joje. Po to imta atstatynėti vartus dar storesnius ir saugesnius. O kol visi šventė pergalę, ambicingieji raiteliai dar nepasidavė ir žinojo, kad dar kartą bandys užkariauti šias fortifikacijas. Kitais metais karas sekė kitą karą, pralaimėjimas - pralaimėjimą, ir vis buvo statomi dar storesni vartai, pro kuriuos tikrai neįmanoma išeiti. Ir vartai tapo itin dideli, užimantys didžiausią pilies dalį, o viduje tokios tvirtovės gyvenimas pasidarė itin sunkus. Ramos Krisnhos gyvenimas - pasipriešinimo ir išgyvenimo išbandymas, o princesės pasaulis kasdien tik traukėsi ir mažėjo. Tokį pasaulį pastatė jai tėvas, jog visi vyrai būtų laimingi.

“Na, ši pasakojimo pabaiga man nepatinka... ji liūdna!”
“Mieloji, ne visas blogis gimsta kenkti... O jeigu nori, papasakosiu, kaip baigiasi senelio istorija!”.
“Bet jei tu sakei, kad pasakojimas pabaigtas”.
“Tu teisi. Bet pasakos niekada nesibaigia. Ir tavo senelis papasakos vieną Ramos Krisnhos istorijų. Tinka?”
“Taip,papasakok!”
Vieną dieną klajojantis riteris atvyko prie vakarų Anatolijos pakrantės netoli Izmiro miesto , ieškodamas šlovės ir turtų. Klaidžiodamas po vietinius turgus sužinojo legendą apie Rama Krisnha. Sukrėstas istorijos ypatingumo ir vedamas savo smalsumo nusprendė sužinoti daugiau. Po daugelio nutikimų surado keistą senuką, kuris atrodė slepiantis senąją didybę. Jo vardas buvo Zaratustra. Jis pasiteiravo, kodėl tiek daug klausinėja. Riteris, kurio vardas buvo Nangar, jį informavo apie savo ketinimus ir, šis nors nepasitikėdamas, vis dėlto papasakojo savo istoriją apie karaliaus Epresos svitos dvasininką ir kaip Rama Krisnha jį ištrėmė iš rūmų, kai tapo našlaite. Nepamiršo net jam paminėti apie safyro žiedą, kurį tėvas jai dovanojo prieš savo išvykimą ir kad po to ji išmetė į šulinį ir kad žiede buvo paslėpta jos šviesos paslaptis. Su šiais žodžiais Nangar mandagiai atsisveikino ir paskubomis pasuko link pamirštojo miško. Nieko nedegino. Jo keliai buvo tylūs ir taikūs kaip naktinė šviesa, kuri buvo virš jo galvos. Daug kartų pasiklydęs rado pilį, kai dar nesigirdėjo gracingų naujo ryto dainų. Tų tylių sienų, taip išmaniai paslėptų tarp tankių medžių vainikų, įspūdis sukėlė jam tokį didelį smalsumą, kad beveik norėjo pasitraukti šalin. Tačiau jis pradėjo ieškoti to šulinio. Jį atrado tarp mirksinčių žvaigždžių ir tamsių gervuogių. Išlaisvinęs jį nuo piktžolių, jis prisirišo prie keltuvo ašies ir nusileido žemyn jau seniai išdžiuvusiomis sienomis, kol dugne be jokios gyvybės rado žiedą. Sugrįžęs į viršų garsiai sušuko princesės vardą. Tuo tarpu žemė pasitiko naują dieną ir šešėliai atgavo savo tuštybę. Nuo aukšto bokšto pastatyto virš vartų Rama Krisnha, kurios jau seniai niekas nebuvo aplankęs, iš naujo patyrė nuostabą, kaip žiemos pradžioje žemė, kai sniegas po ilgo laiko grįžta atgal į savo gražią formą.

“Kas esi tu, kuris nedraugiškai ištarei mano vardą ir be jokios gėdos atvykai į mano buveinę. Parodyk savo veidą!”.

Nusiėmęs šalmą nuo veido pradėjo jai kalbeti.

“Aš vardu Nangar ir atvykau iš tolimų šalių. Plaukiau per jūras, palaidotas laiko ir ėjau per neaprėpiamas tylos platybes, pažindamas bergždžią skausmo laimikį, kol sužinojau jūsų istoriją, taip intriguojančią, aš nuėjau už miško, kad galėčiau pasidalinti jūsų spinduliuojančiomis žiniomis”.

“Aš neturiu nieko, ko tu ieškai ir be to, keliautojas niekada nėra tas, kuris už savęs atsiveda visą kariuomenę?” –pasakė princesė.

“Kokią armiją, aš esu vienas!” -Riteris šaukė.

Sakant tai, iš už nugaros aidu atsklido žvengimas palaidotas, apsisukęs, jis su liūdesiu nustebintas atrado, lyg jo asmuo buvo saugomas visos raitų kareivių falangos atrodančios nelabai užtikrintai.

“Aš nieko nežinojau apie visa tai, patikėkite!” -šaukė riteris.

“Pasitikėti, riteli yra tik bergždžios pastangos norėti būti per daug žmogišku, bet tiesa yra ta, kad žmonės yra tik liūdnas atspindys jų geismo būti tobulais... Patikėk, nėra nieko, ką tu čia galėtum rasti, grįžk iš kur atėjo arba aš siusiu prieš tave mano kariuomenė ir pažinsi tik kapituliaciją, priėmimą, mirtį! “ -pasakė princesė.

“Jei galvojate, kad norėčiau nugriauti jūsų vartus ir paimti jus į žmonas, žinokite, kad parodai ignoravimą, kuris netinka princesei, kokia pagal legendą turėtum būti”.

“Tai yra praeityje, ir man yra pamiršta, prarasta. –pasakė princesė.

“Praeities negalima pamiršti, nieko galima pamesti” –atsakė riteris.

“O, man atrodo, kad turi ilgą liežuvį ir tavo apsilankymas toks įžūlus…dėl to tu pažinsi mirtį!!!“

“Suprantu, kad kiekvienas mano bandymas įeiti pro šiuos vartus būtų bergždžias, bet žinokite, čia yra daug vartų. Lengvai ir greitai būtų galima įeiti pro ten, bet nepraeinamą apsaugą išstatėte tarp manęs ir savo dekadentiškos buveinės ”

“Tu tiki, kad tai yra lengva! Aš turiu už mane pasiruošusią mirti kariuomenę! ”

“ Kaip norite, bet pro šiuos vartus aš neisiu, ir ne dėl to, kad aš bijau, bet todėl, kad aš suteikčiau jūsų beprotiškumui ir jūsų norui izoliuotis nuo pasaulio, daugiau motyvacijos, kad daugiau nebejaustumėte gyvenimo spalvų, ir šiuo būdu, mano pastangos būtų bergždžios”.

“ Koks keistas užsipyrimas slypi po tavo, samdinio, šarvais, atsidavusio prabangiai aukso spalvai?”

“Niekas iš viso to nesukėlė man užsidegimo, jeigu ne paprastas smalsumas gauti tai ko dar niekas nesugebėjo, nes šis pasaulis neturi jokios vertės, jokio tikslo, jei neįsisąmoninti, kad viskas keičiasi net jeigu daroma viskas, kad nesikeistų, todėl keitimasis yra mūsų tėvas ”

“ Taigi kodėl manai, kad tas kažkas, ko tu ieškai, galėtų būti čia, už tokių sienų, kur aš gyvenu užmarštyje?”

Ir toliau nesuprantate, užmiršdami, kad šviesa nuo jūsų paslėpta šitame stalčiuje, -nors ji buvo pagrobta įtikintų troškimų - slapčia išgyveno, ir tiek pat kiek jūs bandote ją slėpti, jūsų šviesa iš šešėlio esančio kambaryje atvyksta į dangų pro jūsų tėvo žygdarbio atsiminimą. Mano akys, nors nesuprastų jūsų praėjusio puikumo nei jūsų tamsios dabarties, pažino dievišką supratimą ir priartėja prie jo kiekvieną kartą , kai tamsuma joms bando palikti nekaltą tylą, kai iš tikrųjų tik nebylus triukšmas griaudi iš už jūsų daugybės kaukių, kurios dirbo derlingas žemes atkalbinėjančioms baimėms! ”

“ Nepaprastai daug žmonių degė su ta pačia aistra. Kodėl tu turėtum pažinti mano geranoriškumą? Tai man nesuprantama! ”

“Daug yra dalykų, kuriuos tas riteris gali tau pasiūlyti, bet šiuo būdu, aš leisčiau jūsų griovimo norui daugiau pasisavinti jūsų senovinio puikumo, ir aš dėl to būčiau pamišęs”

“Jeigu tas yra tavo valia, klystantis riteri, netikėk, galėsi keisti tai, ką likimas nusprendė už mane, toks yra mano gyvenimas. Mano tėvas, kuris nenorėjo tikėti likimu, taip rado turtingumą, bet mirtis atvyko anksčiau, kad jis galėtų juo didžiuotis. Dėl to apsigręžk, čia nieko nerasi, išskyrus skurdą ir liūdesį

“Žiūrėkite!!!, - ar jūs tai atpažįstate?”

-Rama Krisnha liko kaip akmuo.

“Žinote kas tai yra?” –pakartojo riteris.

“ Ką tu, po šimts galų, padarei, kad turėtum tai? ” -šaukė princesė.

“ Nėra svarbu kad jūs tai žinotumėte, nes jūsų likimas yra pasilikti segregruota tokiuose
kambariuose! ”

“ Gerai, bet būk mandagus, kaip riteris turi būti”, ir man atskleisk tą savo paslaptį! ”

“ Rama Krisnha, pagaliau atgavote senąjį puikumą, dėka smalsumo, kuris jus įkvėpė pabėgusio iš eilėraščio, kuriame bergždžias geismas dreba dėl senovinio grožio?.

Rama Krisnha nėra svarbu kad turiu tą žiedą, jūsų atsinaujinęs užsidegimas prieš jį parodo, kad dar gyva atmintis apie jį, ir dar neužmiršusi jo reikšmės. Ta karalystė neprarasta, ta karalystė buvo jūsų tėvui jo pasididžiavimas ir taip pat jo mirtis, bet tai nereiškia, kad jis nemylėjo jūsų. Rama Krisnha, raskite dar kartą savo senąjį puikumą, dovaną nuo tėvo, karaliaus, kuris padarė dykumų karalytės tautą laimingą, ir prašau, palikite jam žmogiškas kaltes. Galų gale jo kaltės parodė, kad netgi karalius nėra tikras karalius, jei neranda drąsos pasirinkti. Jis, jums davanojo neįkainojamą žinojimą: meilė gyenimui. Jis jus mokė drąsos mokytis, pasirinkti, gyventi pilnatvėje be bijojimo kiekvieną kartą , kai širdis atsiduoda nuostabai. Nėra svarbu, jei vienatvė vėl daug metų bus jūsų palydovė. Nėra svarbu, jeigu iš naujo skausmas pripildys jūsų širdį. Nėra svarbu, jei dar kartą būsite išduota, o jeigu jūsų pasirinkimas apnuogins jūsų baimes, nes jūs pagaliau būsite laisva nuo grandinių, kurioms jūs pavedėte savo paskutinių dešimt gyvenimo metų.
Iki kada būsite atskirta už šių mūrų, iš kur niekada negalėsite apšviesti savo išmintimi žmonių, kurie senai dievino jūsų tėvą ir pagerbti jūsų didžiulę ir darnią šviesą, niekada nesuprasite kad didžiausia dovana, kurią jūsų tėvas jums daro, yra tie patys žmones, prieš kuriuos dabar jūs kovojate ir kurių jūs ginatės. Jūsų skausmas apakino taip stiprai, kad jis jums atėmė paprastą džiaugsmą gyventi pasaulyje, tarp žmonių. Tos karalystės tauta, kurios palikimą jūsų tėvas paliko jums, yra didžiausia pagarba, ką jo meilė būtų galejusi jums padaryti. Ta tauta jums priklauso, nes tai yra jūsų likimas.
Tas žiedas neturi vertės mano rankose, jokia tauta man bus klusni. Tas žiedas -kurį išsviedėte, tikėdamasi nutildyti savo skausmą - yra ne kas kitas kaip tas pats gyvenimas, kurio atsižadėjote, ir meilė, kuria nesimėgavote. Jūsų būsima karalystė negali prasidėti, jei ne nuo tokio sutaikinimo.
Žiūrėkite kaip jūsų egoistiškas skausmas leido kitoms tautoms griauti jūsų karalystę. Stebėkite kaip jūsų aklumas jus vedė gyventi paslėpus, besisaugant, ir be jokio nustebimo.
Ar įmanoma, kad tokia didelė jūsų meilė savo tėvui galėtų atrasti atleidimą?
Ar tai yra ką jūs vadinate meile ?”

“Na, mano brangutė, tau patiko pasakos pabaiga? ”
“ Seneli, bet tai nėra pabaiga”
“Ką nori sakyti, mano meile?”
“Nu, tipo, kaip tikrai ji pasibaigia? Pagaliau riteris sugeba įeiti?.
Princesė priima Nangaro dovanas o ji jį išveja?”

“Mano mažyle, reikia žinoti kad pabaiga ne visada yra tokia, kokios tu nori. Žiūrėk, tai nebeturi svarbos jeigu Nangar sugeba nugalėti pilį, o Rama Krisnha laimingai ištekina riterį, verciau, kad riteris atrastų -kantrybeje laukti- naują laimingą gydimą savo godumui, ir princesė rastų drąsos mylėti, pasirinkti ir iš naujo kovoti už savo senovinę karalystę”

“Mmmm…nežinau, nelabai suprantu tavo žodžių. Man neatrodo tai graži pabaiga!!! ”.

“Nepergyvenk, prieš, arba po to, rasi irgi laiko suprasti! Dabar miegok, nes greitai atvyks mama.”


#2 franklo

    Newbie

  • Vilniaus
  • 18 Pranešimai
  • City:Vilnius
  • Province:Vilniaus m. (Vilniaus)
  • Gender:Male

Parašė 23 rugsėjo 2011 - 08:48

ok.....un sunto in italiano? :)


#3 Fenix III

    Amateur

  • Liguria
  • 118 Pranešimai
  • City:Genova
  • Province:Genova (Liguria)
  • Gender:Male
  • Language:

Parašė 23 rugsėjo 2011 - 16:46

ehhh..vuoi troppo......traduci....che tanto è un allenamento :laughbounce:


#4 icekemia

    ItaLietuver

  • Vilnius
  • 3.250 Pranešimai
  • City:Vilnius
  • Province:Vilniaus m. (Vilniaus)
  • Gender:Male
  • Language:

Parašė 23 rugsėjo 2011 - 17:10

cia tik lietuviskai... jei reikia vertimo paprasyk dedes google's kad isverstu :lol:


#5 Fenix III

    Amateur

  • Liguria
  • 118 Pranešimai
  • City:Genova
  • Province:Genova (Liguria)
  • Gender:Male
  • Language:

Parašė 24 rugsėjo 2011 - 00:32

:laughbounce:


#6 franklo

    Newbie

  • Vilniaus
  • 18 Pranešimai
  • City:Vilnius
  • Province:Vilniaus m. (Vilniaus)
  • Gender:Male

Parašė 25 rugsėjo 2011 - 22:03

no goolge non e' buono per tradurre.... che snob che siete :)


#7 manu69

    ItaLietuver

  • Toscana
  • 2.909 Pranešimai
  • City:Sud Toscana
  • Province:Grosseto (Toscana)
  • Gender:Male
  • Language:

Parašė 26 rugsėjo 2011 - 16:03

Per daug, irgi italiskai bus ... du kiausinai !!! ar ne ?


#8 Reinekis

    Minties galiūnas demokratijos tėvas žmogus artimas imperatoriui

  • Kauno
  • 1.709 Pranešimai
  • City:Kaunas
  • Province:Kauno m. (Kauno)
  • Gender:Male
  • Language:

Parašė 26 rugsėjo 2011 - 16:40

Rodyti pranešimąmanu69, 26 rugsėjo 2011 - 16:03, pasakė:

Per daug, irgi italiskai bus ... du kiausinai !!! ar ne ?


Kiaušinas - questo sarebbe un padre di kiaušas (gia adulto), kiaušinis - adolscente, kiaušiukas - cucciolo :)


#9 Fenix III

    Amateur

  • Liguria
  • 118 Pranešimai
  • City:Genova
  • Province:Genova (Liguria)
  • Gender:Male
  • Language:

Parašė 26 rugsėjo 2011 - 17:53

Rodyti pranešimąReinekis, 26 rugsėjo 2011 - 16:40, pasakė:


Kiaušinas - questo sarebbe un padre di kiaušas (gia adulto), kiaušinis - adolscente, kiaušiukas - cucciolo :)


non vi seguo....